Blog: „Mūsų užmojus atitinkantis biudžetas“ - speech given at the conference "Shaping our Future" (8.1.2018) - Hoofdinhoud
Todėl kito dešimtmečio daugiametė finansinė programa tėra viena priemonė, kurią pasitelkusi ES galės kurti ateitį. Tačiau ji svarbi. Kaip komunikacija ir taisyklės, taip ir finansiniai ištekliai leidžia mums duoti Europai ateinančio dešimtmečio kryptį, pasinaudojant 27 Europos Sąjungos valstybių narių solidarumu.
Tačiau pirmiausia turime atsakyti į svarbius dviejų rūšių klausimus - dėl esmės ir dėl formos. Šiandien norėčiau pristatyti keliolika preliminarių pozicijų, kurios šiuo metu svarstomos ES Komisijoje, ir prašau apie jas pareikšti savo nuomonę. Nė viena jų nėra galutinė, ir jei turite geresnių idėjų ar argumentų, labai norėtume juos išgirsti ir įtraukti į Komisijos pasiūlymą, kurį numatyta priimti šių metų gegužės mėn.
Matome dvi finansines spragas: vieną biudžeto pajamų aspektu ir vieną išlaidų aspektu. Pajamų spraga atsiranda dėl to, kad Jungtinė Karalystė, deja, palieka Europos Sąjungą. Netenkame valstybės narės, kuri į ES biudžetą sumoka daugiau negu iš jo gauna, taigi po pereinamojo laikotarpio, dėl kuriuo šiuo metu derasi mūsų vyriausiasis derybininkas Michelis Barnier, susidursime su struktūrine finansine spraga, kuri, kaip apskaičiuota, kasmet sieks 12-13 mlrd. EUR. Kita spraga susijusi su išlaidomis, nes turime prisiimti vis daugiau naujų užduočių. Jų nebuvo galima iki galo numatyti 2011, 2012 ir 2013 m. Tačiau joms arba labiau tinka Europos lygmens sprendimai, arba tik Europos lygmeniu įmanoma jas atlikti sėkmingai: tai kova su terorizmu, vidaus ir išorės saugumas, sienų kontrolė, investicijos į gynybą ir gynybos srities moksliniai tyrimai mūsų mokesčių mokėtojų ir piliečių labui, taip pat mūsų konkurencingumą skaitmeniniame amžiuje padidinsiantys didieji mokslinių tyrimų projektai. Visa tai turi būti finansuojama.
(Abiejų spragų šalinimo priemonės - taupymas ir naujos lėšos)
Pradėkime prie klausimo, kaip pašalinti tas dvi spragas. Šiuo klausimu mūsų pozicijos tebėra preliminarios, bet norėčiau jas šiandien jums pristatyti, kad žinotumėte, kurlink ketiname sukti.
„„Brexit’o“ spragą galima pašalinti laikantis principo „50/50“. Tai reiškia, kad 50 procentų turėtų sudaryti lėšos, sutaupytos palikus esamą biudžeto sandarą, bet apkarpius dabartines programas, o dar 50 procentų - naujos lėšos.“
Naujoms užduotims, kurios papildo tai, ką darėme anksčiau, siūlau taikyti santykį „20/80“, t. y. 20 proc. skirti iš santaupų, o 80 proc. - iš naujų lėšų.
Esu įsitikinęs, kad tai pateisinama, nes tas užduotis vykdome pačių valstybių narių labui, taigi padedame joms sutaupyti, kaip antai gynybos mokslinių tyrimų srityje. Žinau, kad kai kuriems iš jūsų 80 ar 50 proc. naujų lėšų gali atrodyti daug, o kitiems to nepakaks.
Norint susitarti dėl daugiametės finansinės programos, reikia vieningo sprendimo. Reikia 27 vyriausybių, t. y. 27 Europos reikalų ministrų ir 27 finansų ministrų, pritarimo, o sprendimui dėl nuosavų išteklių turi pritarti ir nacionaliniai parlamentai. Reikės visų jų pritarimo. Todėl raginu jus, jūsų vyriausybes ir parlamentus parodyti lankstumą. Negavę jokios pasirinkimo galimybės, nepasieksime kompromiso, ir nebus daugiametės finansinės programos. Tačiau, jei pajėgsime susitarti, tai bus gero valdymo ženklas, ypač jei susitarsime Jungtinei Karalystei traukiantis iš ES. Be to, tai, kad pajėgiame veikti demokratiškai ir vieningai priimti sprendimus, galėtų nustebinti mūsų draugus Azijoje ir Jungtinėse Valstijose, ponus Erdoganą, Putiną ar Trumpą. Jei liekame lankstūs, kompromisas įmanomas.
Taip pat esame įsitikinę, kad naujos užduotys neturi būti finansuojamos skolon. Europos Sąjungai neleidžiama skolintis. Šio svarbaus principo ji laikosi nuo pat pradžių. Skolų neturime ir neturėtume turėti ateityje. Paklauskite žmonių Berlyne, Štutgarte, Vienoje, Paryžiuje ar Romoje, koks jų valdžios sektoriaus skolos dydis? Mūsų skola lygi nuliui.
Norėdami pašalinti abi spragas, turėtume kažkur karpyti išlaidas. Todėl peržiūrėjome išlaidas - tikrinome, kiek veiksminga kiekviena dabartinė programa. Apkarpyti reikės daugumą programų, tačiau nepakenkiant dabartinei politikai. Kuo tai atsilieps bendrai žemės ūkio politikai (BŽŪP) ir sanglaudos politikai? Šios politikos sritys liks svarbios būsimoje daugiametėje finansinėje programoje. Joms teks maždaug 30 proc. biudžeto. Šiuo metu - daugiau kaip 35 proc.
„Norime visiškai nekarpyti lėšų dviem programoms, nes jos glaudžiai susijusios su jaunimu ir mūsų ateitimi. Tai pirmiausia programa jaunimui „Erasmus+“. Norime, kad daugiau jaunimo - studentų, mokslininkų ar darbuotojų - keliautų per Europą ir susipažintų su mūsų šalių kultūra, kalbomis ir darbo rinkomis. Todėl programai „Erasmus+“ lėšų reikiau daugiau, o ne mažiau. Tas patį pasakysiu apie mūsų mokslinių tyrimų programą „Horizontas po 2020 m.“.“
Taip pat norėčiau pasiūlyti naują ES biudžeto išlaidų kategoriją - „Ateitis, inovacijos ir jaunimas“. Pažvelkime į nacionalinių biudžetų struktūrą. Valstybių narių išlaidų kategorijų pavadinimai aiškiai suprantami: kultūra, infrastruktūra, gerovė, aplinka, gynyba. Penkios mūsų išlaidų kategorijos pavadintos 1a, 1b, 2, 3, 4 ir 5. Labai nedaug kas iš tikrųjų žino, ką slepia tie dabartinio biudžeto dalių pavadinimai. Esu tikras, kad turime pasiekti, kad visas biudžetas taptų lengviau suvokiamas plačiajai visuomenei. Todėl išlaidų kategorijos turėtų aiškiai rodyti politikos sritis ir uždavinius. Taigi išlaidų kategoriją „Ateitis, inovacijos ir jaunimas“ sudarytų programos „Erasmus+“, „Horizontas“, mūsų Europos solidarumo korpusas ir visi kiti su jaunimu ir inovacijomis susiję projektai.
„Esame pasiryžę į mūsų būsimą finansinę programą įtraukti tik tas programas ar projektus, kurių Europos pridėtinė vertė aiški. Jei nesilaikoma atitinkamų kriterijų, nebus išleistas nė vienas euras.“
Tai man nepaprastai svarbu. Tikiu subsidiarumu ir, mano nuomone, Europos Sąjunga turi sukurti aiškią Europos pridėtinę vertę. Tikslesnę šios sąvokos politinę ir teisinę apibrėžtį turėsime aptarti per kelias artimiausias savaites. Kai kuriais atvejais Europos pridėtinė vertė aiškesnė negu kitais. Pirmas pavyzdys - tarpvalstybinio geležinkelio nuo Juodosios jūros palei Dunojų elektrifikavimas. Tai aiškus Europos pridėtinės vertės pavyzdys, nes projektas užtikrina susisiekimą ir tarpvalstybinę infrastruktūrą. Antras pavyzdys: norint vykdyti mokslinius tyrimus ir konkuruoti su kitais pasaulio regionais, mūsų mokslininkų bendruomenėms reikia ne 27 skirtingų superkompiuterių, bet turėti Europos Sąjungoje galbūt 3 iš 10 galingiausių pasaulio superkompiuterių. Šiuo atveju Europos pridėtinė vertė irgi akivaizdi.
(ES pridėtinė vertė ir sanglauda: BVP vienam gyventojui skirtumai)
Trečiuoju pavyzdžiui norėčiau jus paprovokuoti: ar finansuotinas geležinkelis Bulgarijoje, kuris jungtų sostinę Sofiją su atokiomis šalies vietovėmis? Ar ir jis sukuria pridėtinę vertę Europos Sąjungai? Ar tik Bulgarijai?
Mano manymu, turime atsižvelgti į BVP vienam gyventojui. Vidutinis BVP vienam gyventojui pasaulyje yra 16 000 eurų per metus. Europos Sąjungoje jis siekia 25 000 eurų vienam gyventojui. Liuksemburge - 103 000. Airijoje - 62 000, Švedijoje - 52 000, Vokietijoje - 42 000, Prancūzijoje - 38 000, Bulgarijoje - 7 000. Taigi Europos Sąjungos minimumas yra 7 000 eurų, o maksimumas - 103 000. Šis BVP vienam gyventojui skirtumas skaldo mūsų europinę šeimą. Todėl mums reikia mažinti šiuos skirtumus - ne žeminant lygį Liuksemburge, bet keliant lygį Bulgarijoje.
Kokią sėkmę gali atnešti sanglaudos politika, geriausiai parodo naujosios valstybės narės. Jų ekonominė plėtra įspūdinga, kai kurios iš jų priartėjo prie ES vidurkio. Ar 2050 m. mums dar reikės sanglaudos politikos, nežinau. Tačiau, jei norime likti konkurencingi ir elgtis išmintingai, kitą dešimtmetį ji dar būtina.
Kodėl? Pateiksiu dar vieną pavyzdį - Gerlico miestą Vokietijos ir Lenkijos pasienyje. Laikau jį standartiniu Europos miestu. Gerlicas priklausė Bohemijai Liuksemburgo dinastijos atstovo Karolio IV laikais, paskui vokiečiams, vėliau buvo padalytas: viena dalis atiteko Lenkijai, o kita Vokietijai. Po Vokietijos susivienijimo daugiau kaip 14 metų Gerlicas dosniai finansuotas parama iš Vakarų, todėl visas kraštas 1990-2004 m. suklestėjo. Rytinę, lenkiškąją, Gerlico pusę ES sanglaudos lėšos pasiekė tik Lenkijai įstojus į ES. Nuo to laiko padėtis labai pagerėjo, tačiau miestui ir toliau dar kelerius metus reikės sanglaudos lėšų, kad tai, kas pradėta ir dar nebaigta, nevirstų griuvėsiais ar nebūtų pažeista. Gerlicas rodo, kad mūsų sanglaudos politika duoda rezultatų ir kad jiems išryškėti reikia šiek tiek laiko.
(Biudžetas - visada finansinis perskirstymas)
Ponios ir ponai, esu įsitikinęs, kad tokios šalys kaip Bulgarija turėtų ir toliau gauti lėšų, naudodamosi įžvalgiai suplanuotomis perskirstymo priemonėmis. Vokietijoje terminas „perskirstančioji sąjunga“ (Transferunion) turi veikiau neigiamą atspalvį. Aš remiu įžvalgiai suplanuotas perskirstymo priemones. Bet koks vietos, regioninio, nacionalinio lygmens biudžetas nemaža dalimi pagrįstas lėšų perskirstymu iš vienos kišenės į kitą. Darysiu viską, kad mūsų diskusijoje nebeliktų daugiau sumokančios nei gaunančios valstybės narės sąvokos. Ar žinote, kurios valstybės narės įnašas į ES biudžetą, palyginti su tuo, ką iš jo gauna, didžiausias? Tai ne Vokietija. Tai Liuksemburgas, jei vertinsime pagal vienam gyventojui tenkantį įnašą į ES biudžetą. Vokietijoje žmonės mano, kad jų šalies santykinis įnašas pats didžiausias, tačiau tai netiesa. Vertinant pagal BVP vienam gyventojui, daugiau sumoka Liuksemburgas, antroje vietoje - Belgija, trečioje - Danija. Ir, be to, sužinosite, kad mažiausiai 70 proc. naujosiose valstybėse narėse išleistų sanglaudos lėšų sugrįžta į Vokietijos ekonomiką per užsakymus Vokietijos pramonei ir pasiskirsto į visus sektorius.
Turėtume aiškiai parodyti, kad pigus populistinis teiginys, dalijantis pasaulį į tuos, kurie daugiau sumoka, ir tuos, kurie daugiau gauna, subliūkšta įvertinus viską, ką gauni mainais. Europoje visi naudojamės tais pačiais standartais savo vidaus rinkoje, taip pat Šveicarijos, Norvegijos ir asocijuotųjų Balkanų šalių rinkose. Todėl raginu nuovokiai apibrėžti, ką reiškia naudos gavėjas.
(Naujų užduočių finansavimas - ne senų užduočių sąskaita)
Pereikime prie klausimo apie tradicines ir naujas išlaidas.
„Jei su migracija susijusią veiklą ketiname finansuoti iš sanglaudos atimtomis lėšomis, Europos šeimą skaldysime dar labiau. O susiskaldymo jau dabar daugiau, nei reikia...“
Mums reikia elgtis nuovokiau. Galime biudžetą apkarpyti nuosaikiai, galbūt nuo 5 iki 10 proc., bet mums taip pat reikia naujų lėšų, skirtų migracijos, sienų valdymo ir vystymosi politikai.
Europa lieka patraukli. Sakau tai be arogancijos. Gyvenimo lygio, demokratijos, žmogaus teisių aspektu liekame patrauklūs, ypač palyginti su gana nestabiliomis kaimyninėmis šalimis. Pas artimiausius Graikijos, Bulgarijos, Italijos ir Ispanijos kaimynus labai daug nestabilumo. Todėl už Viduržemio jūros ir Artimųjų Rytų regionus iš dalies atsakingi ir mes, tai mūsų bendras likimas. Turime juose bendradarbiauti. Tai išmintinga.
„Mums nereikia 2 procentų Europos BVP. Tik šiek tiek daugiau negu 1 procento. Sakyčiau, mums reikia 1,1x procento.“
Šiek tiek daugiau negu 1,1 procento. Padėkite man apginti šią poziciją. Paremkite mane pasisakydami savo nacionaliniuose parlamentuose. Iš 100 darbo užmokesčio eurų vidutiniškai 50 eurų atitenka mokesčių institucijai. Iš 50 eurų, kuriuos sumoka Europos mokesčių mokėtojai, tik vienas euras patenka į Europos Sąjungos biudžetą. Likę pinigai lieka valstybėse narėse, nacionaliniame, regioniniame ar vietos lygmenyje. Tie, kurie kalba apie „liekną Europą“ (šią idėją remia mano bičiuliai Bavarijoje), turi prisiminti, kad ES biudžetą sudaro tik 1 euras iš 50. Apkarpius dar labiau, daug nenuveiksi.
Todėl nekalbu apie 2 procentus ES BVP - tik apie 1,1x procento. Kovoju už tokį nuošimtį. Aplankiau daug sostinių, kad apginčiau šią poziciją, dėjau visas pastangas, kad įtikinčiau kiekvieną. Tą patį darysiu gegužės mėnesį, kai pateiksime oficialų pasiūlymą.
(Euro zonos eilutė ES biudžete)
Kai kas svarsto euro zonos biudžeto idėją. Ši idėja užgimė 2011 m. Tuo metu galbūt ji turėjo prasmės, bet dabar jau yra pasenusi. 2011 m. euro zonoje buvo 17 iš 28 ES valstybių narių. Dabar euro zonoje jau 19 narių, o iš viso valstybių narių netrukus liks 27. Apie stojimą į euro zoną intensyviai svarsto mūsų draugai Bulgarijoje ir kitur. Kai iš ES išstos Jungtinė Karalystė, 19 dabartinių euro zonos šalių teks 85 proc. ES BVP. Ar turime nepaisyti likusių 15 proc.? Ne, nemanau. Todėl bendrajame biudžete gali būti euro zonos eilutė, bet atskiras euro zonos biudžetas mums nereikalingas.
(Monti pasiūlymai dėl nuosavų išteklių ir Oettingerio pasiūlytas plastiko mokestis)
Mario Monti aukšto lygio darbo grupė apsvarstė galimus naujus nuosavus išteklius. Ir šiuo metu nagrinėjame, ką galėtume įtraukti į savo pasiūlymą. Tai aukšto lygio darbo grupei priklauso 3 Europos Parlamento, 3 Komisijos ir 3 Tarybos atstovai. Ir jie nusprendė vieningai. Todėl valstybėms narėms noriu pasakyti: neskubėkite pasiūlymo mesti į šiukšliadėžę. Tai dokumentas, dėl kurio sutarta vieningai. Tarp mūsų svarstomų idėjų galėčiau paminėti klimato apsaugą - Europos uždavinį, nes turime aiškius ES anglies dioksido mažinimo tikslus. Paryžiuje kalbėjome vienu balsu. Europos apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema (ATLPS) yra Europos politika. Su Europa nesusiję tik tai, kad ATLPS pajamos atitenka nacionaliniams biudžetams. Manau, kad pajamos, kurias gauname vykdydami klimato apsaugos politiką ir Paryžiuje ir Marakeše suderėtus veiksmus, taip pat pasitelkę ATLPS, iš tikrųjų turėtų atitekti Europos biudžetui.
Antras pavyzdys. Viena svarbiausių aplinkos politikos sričių susijusi su plastiko atliekomis. Turime pernelyg daug pakuočių ir plastiko atliekų. Jos teršia mūsų jūras ir vandenynus. O metų pradžioje Kinija uždarė savo rinką, nes nebenori plastiko naudoti žaliavoms. Praeityje jie iš mūsų plastiko ir sintetinių audinių gamino žaislus.
„Todėl kyla klausimas, ar neturėtume apmokestinti savo plastiko ir sintetinių audinių gamybos?“
Tai būtų priemonė, kuri galėtų padėti duoti kryptį valstybių narių politikai. Kai kurios to jau ėmėsi. Tačiau ne visos, todėl kyla grėsmė suskaidyti rinką. O požiūrio į prekių vidaus rinką, į importą ir eksportą Europoje mums reikia bendro. Taigi toks galimas naujų ES pajamų šaltinis.
(Ar daugiametė finansinė programa turi būti 5, ar 7 metų?)
Paskui turime nuspręsti, kiek turi galioti finansinė programa. 5 ar 7 metus? Svarstėme dvi galimybes: ar pratęsti ją dvejiems metams dėl to, kad išstoja Jungtinė Karalystė ir bus daugiau išlaidų? Taryba nori, kad pasiūlytume 7 metus, Parlamentas - kad pasiūlytume 5 metus ir taip suderintume finansinį ir demokratinį ciklus, nes juk Parlamento ir Komisijos įgaliojimai trunka 5 metus. Jei dabar Junckerio vadovaujama Komisija pateiks pasiūlymą, kurį reikės įgyvendinti kitai Komisijai, ir jei šios kadencijos Parlamentas priims biudžetą, kurį paveldės kitos sudėties Parlamentas, tai jau nėra labai demokratiška. Todėl siūlau, kad paskutinį kartą turėtume 7 metų programą, o vėliau finansinės programos būtų priimamos 5 metams ir atitiktų demokratinį Parlamento ir Komisijos įgaliojimų ciklą. Todėl šį kartą 7 metų programa taptų pereinamąja į vėliau įsigaliosiančią demokratiškesnę 5 metų laikotarpiu pagrįstą sistemą.
Keletas žodžių apie korekcijas. Jei nustos galioti Jungtinei Karalystei taikoma korekcija, kuri yra visų korekcijų modelis, turėtume visiškai atsisakyti tokių išimčių. Daugiau jokių korekcijų! Tai sumažintų biurokratizmą, ir tikrai pasiūlysime, kad naujoje daugiametėje finansinėje programoje nebebūtų jokių korekcijų.
Keli žodžiai apie tai, ką ponas Arthuis vadina biudžeto galaktika, t. y. ES lėšos, kurios neįtrauktos į daugiametę finansinę programą ir ES biudžetą. Biudžetinis suverenumas yra labai svarbi Europos Parlamento galia. Ir aš taip pat manau, kad tikrai pagrįsta klausti, kurias šiuo metu ES biudžetui nepriklausančias finansines priemones reikėtų į jį integruoti. Ryškus pavyzdys - Europos plėtros fondas.
Aptardami finansų karpymą, turėtume pažvelgti į dabartinio biudžeto 5 išlaidų kategoriją - personalą ir administravimą. Ši diskusija tiesiog neišvengiama. Tačiau, kaip už biudžetą ir personalą atsakingas Komisijos narys, prašau: per pastaruosius 5 metus Komisijos darbuotojų skaičius sumažintas 5 proc. Tačiau galimybės ir potencialas turi ribas. Todėl prašau sudaryti sąlygas tolesniam Komisijos darbui ir užtikrinti, kad ji turėtų pakankamai žmonių. Kai valstybių narių lieka mažiau, mums gali tekti mažinti darbuotojų skaičių, tačiau leiskite mums artimiausius kelerius metus dirbti to skaičiaus nekeičiant. Ir tik po to, kai pamatysime, kurlink einame, tinkamai ir apgalvotai sumažinkite Komisijos darbuotojų skaičių, nes tarp ES narių nebebus Jungtinės Karalystės.
(Tvarkaraštis po mūsų pasiūlymo)
Paskutinė pastaba. Koks turėtų būti mūsų pasiūlymo priėmimo tvarkaraštis? Pažvelkime, kaip yra buvę. 2011 m. birželio mėn. Komisijos pirmininkas pateikė pasiūlymą, bet po to buvo tylu ramu. Anksčiau, eidamas Vokietijos Badeno-Viurtembergo žemės ministro pirmininko pareigas, buvo atsakingas ir už biudžetą. Rugsėjo mėnesį pateikdavome ateinančių metų biudžetą. Europos Sąjungoje paprastai biudžetą pateikiame gruodžio mėnesį metų išvakarėse. O ar kas nors gali paaiškinti, kodėl artimiausio dešimtmečio biudžeto sistemos reikia taip anksti? Teikti pasiūlymą prasminga vien tuo atveju, jeigu jis neatsidurs stalčiuje ir rimti svarstymai nebus atidėti daug vėlesniam laikui. Mūsų partneriams reikia teisinio ir finansinio saugumo. Tą aiškiai galima pasakyti apie visas išlaidų programas, ypač apie būsimą programą „Horizontas po 2020 m.“, bendrą žemės ūkio politiką, sanglaudos politiką. Suinteresuotieji subjektai nori kuo anksčiau žinoti apie savo perspektyvas ir kokio masto karpymų galima tikėtis. Tačiau Barroso vadovaujamos Komisijos pasiūlymas buvo priimtas tik 2013 m. gruodžio mėnesį. Kodėl? Pasakysiu jums atvirai: Todėl, kad Tarybai jis nebuvo prioritetas, artėjo rinkimai Vokietijoje ir žmonės pradėjo keisti darbo vietas. Tai parodo, kiek rimtai vertinamas Europos biudžetas. Todėl norėčiau kaip įmanoma kukliau paklausti vyriausybių, kada jos ketina priimti Europos biudžetą. Ar jos bus pasirengusios pradėti jį svarstyti 2018 m. gegužės mėn.?
Dabar galioja šeštoji daugiametė finansinė programa. Pirmoji prasidėjo 1988 m. Diskusijos dėl biudžeto niekada nebuvo pertrauktos Europos rinkimų, išskyrus vieną kartą: 1999 metais, svarstant 2000-2006 m. biudžetą, bet tada Europos Parlamentas neturėjo lemiamo balso ES biudžeto klausimais. Tačiau dabar jo vaidmuo esminis. Todėl yra dvi galimybės. Pirma - pateikti biudžetą ir žiūrėti, kas bus toliau. Tada veikiausiai vyks rinkimų agitacijos kampanija, kurios vienos pusės lyderis žadės „rojų su daugiau pinigų“, o kitas suoks apie „mažesnes išlaidas ir kuo mažiau pinigų Briuseliui“. Galite nesunkiai atspėti, kas patraukliau, taigi kas veikiausiai atsitiks. Kai Parlamento nariai pradės eiti pareigas, išklausys visus 27 naujus Komisijos narius ir naujos sudėties Komisija pradės darbą, tada kai kuriuos mūsų pasiūlymus reikės keisti, ir Komisija pateiks naują pasiūlymą. Ir vėl atsidursime, kur jau esame buvę. Eis 2020 m. gruodžio mėnuo, o mes nebūsime pasimokę iš ankstesnio ciklo klaidų.
Todėl esu už gero valdymo principą: pateikiame pasiūlymą gegužės mėnesį, ir ES pirmininkaujanti Bulgarija, mūsų draugai austrai ir rumunai raginami iš karto jo imtis ir laiku įtraukti jį į Europos Vadovų Tarybos darbotvarkę. Jeigu pasiūlymas bus pradėtas svarstyti vasario mėn. ir taps prioritetu, viliuosi, kad galėsime baigti derybas Sibiu susitikime 2019 m. gegužės mėn. Jei mums pavyks, galėsime duoti aiškią žinią pasauliui: Europa pajėgi veikti ir net pasiekti vieningą poziciją.
Taigi, kas svarbiausia? Saugumas, stipri ekonomika, konkurencingumas, solidarumas ir tvarumas. Leisime pinigus tik jei galėsime parodyti, kad jie sukuria papildomą vertę. Prašysime valstybių narių duoti mums pinigų laikydamiesi nuostatos - vykdyti politiką, kuri turėtų Europos pridėtinę vertę.
Meer over ...